Dominikas Veneris (Dominique Venner) yra pernelyg didis, kad jį teisčiau. Dėl to aš nekritikuosiu ir neabejosiu jo sprendimu kulka užbaigti savo gyvenimą prie Paryžiaus Dievo Motinos katedros altoriaus 2013 gegužės 21 dieną.

Tačiau aš nesidrovėsiu vertinti kitų, ne tokių didžių žmonių reakcijas į jo savižudybę.

  1. Venerio savižudybė nebuvo protestas prieš gėjų santuoką.

Veneris savo paskutiniame blogo įraše aiškiai pareiškė manąs, jog protestai prieš gėjų santuoką yra viso labo tik dėmesio nukreipimas. Veneris nepritarė gėjų santuokai, tačiau be jokių aistrų ir be „homofobijos“. Vis dėlto jį intrigavo masiniai protestai, kaip ir Prancūziją persmelkusio cinizmo politinėms institucijoms fenomenas, kurį jis manė turint revoliucinio potencialo. Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad šis potencialas buvo  švaistomas gėjų santuokos klausimui, kai daug didesnė grėsmė Prancūzijai šmėžavo nesulaukusi jokio pasipriešinimo: tai prancūzų pakeitimas į neeuropiečius imigrantus, susitelkusius po islamo vėliava. Veneris aiškiai pabrėžė, kad jo savižudybė buvo ne protestas prieš gėjų santuoką, o bandymas pabudinti žmones pamatyti demografinių pokyčių pavojų.

Gėjų santuokos institutas vis dėlto tėra tik įstatymas. Įstatymus galima pakeisti. Ir šitas konkretus įstatymas be abejonės bus panaikintas kartu su visu liberalizmu kai Prancūzijoje musulmonai tapę dauguma įves šariato teisę. Šariatas taip pat nėra amžinas, tačiau jį įvesti galima tik demografiniu prancūzų užgožimu, kuris reikš jų genetinį ir kultūrinį išnykimą. O išnykimas yra amžinas.

Žinoma, žiniasklaida nori šią grėsmę nuslėpti nuo žmonių, todėl natūralu, kad buvo praneša, jog Veneris nusižudė protestuodamas prieš gėjų santuoką. Veneris net buvo apibūdintas kaip katalikas tradicionalistas, nors tradicionalistas katalikas niekada neatimtų sau gyvybės, jau nekalbant apie savižudybę prie Dievo Motinos katedros altoriaus. Negana to paskutiniuose savo raštuose Veneris teigė esąs ateistas ir kultūrinis pagonis.

Tačiau kokį pasiteisinimą turi dešinieji, turintys būti tiek simpatetiški Veneriui, tiek skeptiški spaudai, kai jie kartoja tuos neteisingus tvirtinimus?

  1. „Dar viena kulka, kuri nebus iššauta į priešą.“

Daugelis Venerio kritikų dešiniųjų smerkia jį nužudžius save, o ne vieną iš priešų. Tačiau Veneris buvo teisus dėl dviejų priežasčių. Pirma, kaip esu teigęs ir anksčiau, revoliucinis smurtas yra beprasmis. Antra, jei Veneris būtų nužudęs kitą asmenį, pagrindinis dėmesys tektų aukai, o Veneris būtų paprasčiausiai nurašytas kaip dar vienas pakvaišęs, įniršęs kraštutinės dešinės nevykėlis. Nusižudydamas jis žinojo, kad vis tiek bus smerkiamas ir žeminamas, tačiau tokiu būdu labiau tikėtina, kad bent kas nors priims jo idėjas rimtai. Labai mažai žmonių ryžtųsi numirti už savo įsitikinimus, todėl atsiras žmonių norėsiančių sužinoti kokie tai buvo įsitikinimai.

  1. Venerio kaip aktyvisto ir intelektualo karjera

Kai kurie Venerio dešinieji kritikai kalba tik apie jo savižudybę, bet ne apie jo politinį bei metapolitinį aktyvizmą. Nuo 1956 iki 1971 metų Dominikas Veneris buvo polotinis ir metapolitinis aktyvistas. Pasak vikipedijos (kurią visi Venerio kritikai galėtų paskaityti prieš užsipuldami jį interneto forumuose), po tarnybos Alžyro kare 1956 m. Veneris buvo demobilizuotas ir prisijungė prie Jeune Nation (Jaunoji Tauta) judėjimo, kuris vėliau išsivystė į Organisation de l’Armée Secrète – OAS (Slaptosios Armijos Organizacija). 1956 lapkričio 7 Veneris dalyvavo Prancūzijos komunistų partijos štabo nusiaubime, kuris buvo organizuotas kaip protestas prieš sovietus, numalšinusius Vengrijos revolliuciją. Po to Veneris padėjo įkurti trumpai gyvavusią Parti Nationaliste (Nacionalistų partija).

Veneris stipriai nepritarė Alžyro dekolonizacijai. Todėl dalyvavo generolo Chassin prokolonistiniame „Gegužės 13-osios judėjime“ (Mouvement populaire du 13-mai). Veneris taip pat buvo OAS, kuri naudojo sprogdinimus ir nužudymus bandydama sustabdyti europiečių kolinistų išdavimą Alžyre, narys. OAS nariai dalyvavo bandant įvykdyti karinį perversmą 1961 balandį ir kėsinosi į Šarlio Degolio (Charles De Gaulle) gyvybę 1962 metais. Dėl narystės OAS Veneris buvo įkalintas aštuoniolikai mėnesių ir paleistas 1962 metais.

Po įkalinimo Veneris vis labiau įsitraukė į metapolitiką: rašė esė ir knygas, įkūrinėjo intelektualų organizacijas, žurnalus, leidyklas, bendravo su kitais dešiniaisiais intelektualais. 1962 metų rudenį Veneris parašė „Pozityviąjai kritikai“ (Pour une critique positive), manifestą, analizuojantį nepavykusį perversmą ir siūlantį naują, iš dalies „Leninistinį“ modelį revoliucinei dešinei.

1963 sausį Veneris ir Alenas Benua (Alain de Benoist)  sukūrė judėjimą ir žurnalą pavadinimu „Europe- Action“. Po to Veneris įkūrė leidyklą „Éditions Saint-Just“, kuri buvo susijusi su Europe- Action. Veneris taip pat buvo ankstyvas Aleno Benua organizacijos „Groupement de recherche et d’études pour la civilisation européenne – GRECE (Europiečių civilizacijos tyrimų ir studijų grupė), įkurtos 1970 metais, narys. Kartu su Thierry Maulnier Veneris įkūrė Institut d’études occidentales – IEO (Vakarų studijų institutas) ir savo žurnalą- „Cité-Liberté“.

1971 metais IEO baigė savo veiklą ir Veneris atsitraukė nuo politinių sąsajų, kad galėtų visiškai susitelkti į savo istoriko karjierą. Jis parašė bei redagavo apie 50 knygų, redagavo du žurnalus, parašė begalę esė, davė daug spausdintų ir transliuotų interviu, buvo daugyės rašytojų mentorius.

Trumpai tariant, būdamas 78 metų amžiaus Dominikas Veneris kaip rašytojas ir politinis aktyvistas, buvo nuveikęs daugiau nei praktiškai bet kas kitas. Taigi, absurdiška būtų sakyti, kad „jis galėjo nuveikti daugiau“ ir kad jo savižudybė buvo kažkoks bėgimas nuo pareigos.

  1. Revoliucinės savižudybės pagrindimas

Po ilgų svarstymų Veneris nusprendė, kad yra dar vienas dalykas, kurį jis galėtų padaryti dėl savo tautos. Įspūdinga vieša savižudybė pakeltų visuomenės sąmoningumą dėl europiečių demografinio pakeitimo žmonėmis iš kitų kraštų pavojaus ir padrąsintų grėsmę jau matančius žmones imtis veiksmų, kad tai būtų sustabdyta. Ir galbūt, tik galbūt – galvojo Veneris -jo mirties pakaktų pokyčiui paskatinti. Kaip istorikas Veneris žinojo, kad individualūs veiksmai gali pakeisti ir keičia istoriją. Tačiau kaip istorikas jis taip pat žinojo, kad tokie veiksmai ir jų pasekmės yra nenuspėjami. Taigi, galų gale tai buvo lošimas. Jis lošė iš savo gyvybės ir aš tikrai nesijaučiu turįs teisę juo abejoti.

Turiu paminėti, kad pirmoji Venerio prognozė jau pasitvirtino. Jo mirtis laimėjo didžiulį viešumą mūsų tikslui. Tai gali patvirtinti kiekvienas, pasinaudojęs paprasta internetine paieška. Tačiau aš turiu ir papildomą įrodymą: kadangi „Counter-Currents“/ „North American New Right“ yra pirminis angliškų Venerio esė vertimų šaltinis, puslapio lankomumas dėl jo mirties dramatiškai padidėjo. Tiesą sakant, lankomumas dienomis po jo mirties buvo kol kas didžiausias šios svetainės istorijoje.

Ar pasitvirtins antroji Venerio prognozė ar ne -priklauso nuo tavęs, mielas skaitytojau. Ne, Veneris nenorėjo įkvėpti mūsų atimti sau gyvybes, tai būtų absurdiška. Jis norėjo mums įkvėpti drąsos nešti mūsų vėliavą pirmyn. Visi žinome po kokį nors konstruktyvų žingsnį mūsų tautos išsaugojimo link; konstruktyvų žingsnį, kurį galėtume žengti jei tik nebijosime. Jeigu Dominikas Veneris nugalėjo mirties baimę, kad pasitarnautų mūsų žmonėms, tai tu be abejonės gali nugalėti mažesnes baimes, trukdančias tau eiti pirmyn. Mūsų pareiga yra pasirūpinti, kad jo auka nenueitų veltui.

Close Menu