Kazys Škirpa – Lietuvos diplomatas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai, Vokietijai, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjas, žmogus, pirmasis 1919 m. iškėlęs Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte.
Kazys Škirpa 1918 m. skatino kuo skubiau kurti Lietuvos kariuomenę ir pats prisidėjo įgyvendinant šį darbą. Iš Vilniaus savanorių organizavo komendantūros batalioną, dalyvavo 1919 sausio 1 d. iškeliant trispalvę Gedimino pilies bokšte. Nuo 1919 m. sausio ėjo Vilniaus miesto, vėliau Kauno miesto ir apskrities komendanto pareigas. Tuo pat metu, t. y. 1918–1920 m., dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę su visais agresoriais: bolševikais, lenkais, bermontininkais. Nuo 1926 m. birželio 22 d. iki gruodžio 24 d. ėjo Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininko pareigas. Nepritarė 1926 m. gruodžio 17 d. perversmui ir buvo atleistas iš generalinio štabo. 1937 m. gen. št. plk. K. Škirpa savo paties prašymu Lietuvos Respublikos Prezidento aktu buvo paleistas į pėstininkų karininkų atsargą.
Nuo 1920–1921 m. buvo Steigiamojo Seimo narys. 1927 m. gruodžio 14 d. buvo perkeltas Užsienio reikalų ministerijos (URM) žinion, dirbo Lietuvos pasiuntinybės Berlyne konsulinio skyriaus vedėju. 1928 m. kovo 13 d. K. Škirpa paskirtas karo atašė Vokietijoje. Nuo 1937 m. paskirtas nuolatiniu Lietuvos atstovu prie Tautų Sąjungos Ženevoje. Jam suteiktas pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangas. 1938 m. paskirtas pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijoje. 1938 m. pabaigoje perkeltas į Berlyną ir paskirtas Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Vokietijoje.
1939 m. Škirpa skatino Lietuvos vyriausybę duoti įsakymą kariuomenei žygiuoti atsiimti Vilnių, kai prasidėjus Vokietijos – Lenkijos karui susidarė tam palankios sąlygos. Tačiau jo balsas nebuvo išgirstas ir Vilniaus išvadavimo nuopelnus prisiėmė Sovietai.
Sovietų Sąjungai 1940 m. vasarą okupavus ir aneksavus Lietuvą, K. Škirpa nuo pirmųjų dienų tapo aktyviu rezistentu. 1940 m. birželio 25 d. iš Berlyno atvyko į Kauną. Čia susitiko su kitais rezistentais ir aptarė galimus pasipriešinimo būdus. Birželio 28 d. K. Škirpa, jausdamas pavojų iš sovietinės Lietuvos saugumo, suskubo grįžti atgal į Berlyną. Liepos 22 d. proteste, kuris buvo adresuotas Reicho užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui, pareiškė, kad Liaudies Seimą laiko nekompetentingu reikšti tautos valią, kad nutarimai dėl sovietų santvarkos įvedimo ir Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą yra neteisėti. 1940 m. rugpjūčio 14 d. Vincas Krėvė-Mickevičius pasirašė vyriausybės dekretą, kuriuo K. Škirpai ir kitiems septyniems diplomatams atimta Lietuvos pilietybė, uždrausta grįžti į Lietuvą ir konfiskuotas visas jų turtas.
Vėliau Škirpa nukreipė savo veiklą nepriklausomos Lietuvos atstatymui. 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, K. Škirpos bute, susirinkę 28 asmenys įkūrė Lietuvių aktyvistų frontą (LAF). Vadovauti LAF vienbalsiai pavesta K. Škirpai. Buvo ruošiamasi sukilimui, kuris turėjo vykti prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui. Škirpa, dėka savo diplomatinio darbo, turėjo ryšių Berlyne, iš kurių buvo sužinojęs, kad politiniame lygmenyje Vokietijos smūgis Sovietų sąjungai jau suplanuotas ir nuspręstas.
Galiausiai įvykdžius sukilimą ir paskelbus nepriklausomybę, Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku buvo paskirtas Kazys Škirpa. Tačiau vokiečiai neleido Škirpai grįžti į Lietuvą, todėl ministro pirmininko pareigos buvo perduotos Juozui Ambrazevičiui.
Vokiečiams užėmus Lietuvą K. Škirpa protestavo prieš okupaciją ir dėl to buvo įkalintas. Po karo pasitraukė į vakarus.
Po daugelio metų savo išleistoje knygoje jis rašė:
„Visa, ką man teko anuomet nuveikti, nuveikiau ne kokiais asmeninės ambicijos motyvais ar svetimos šalies kaip nors suvedžiotas, bet iš savo, kaip lietuvio, tyro patriotizmo ir objektyvaus įsitikinimo, jog metodas, kurio laikiausi, buvo vieninteliai teįmanomas anomis aplinkybėmis, siekiant
a) nuplauti gėdą nuo lietuvio veido už 1940 m. birželio 15 d. sugniužimą be pasipriešinimo šūvio,
b) iš naujo su ginklu rankoje paryškinti — tiek Lietuvos draugams, tiek jos priešams — lietuvių tautos nepalaužiamą valią siekti laisvės ir teisės į valstybinę nepriklausomybę, ir
c) tuo atskleisti visiems laikams Maskvos melą apie Lietuvos tariamą savanorišką įsijungimą 1940 metais į Sovietų Sąjungą.“
Kazys Škirpa mums yra svarbus, nes savo pasiekimais ir veikla pademonstravo visapusišką kovą už tėvynę. Šis mūsų tautos didvyris paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje.
Close Menu