„Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom. Mes žinojom, kad reikia tautą kelti, ir dirbom.“ – Šiuos žodžius Dr. Jonas Basanavičius ištarė Jonui Yčui, kai šis 1922-aisiais Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, pristatydamas mūsų Tautos Patriarchą nurodė, kad jo veiklą vainikavo Lietuvos nepriklausomybė. Šiuose žodžiuose atsispindi mūsų valstybės kurėjų požiūris į moderniosios Lietuvos valstybės koncepciją. Nepriklausomybė nebuvo pagrindinis tautos tėvų tikslas. Pagrindinis tikslas buvo tautos prikėlimas – tautinės savimonės pažadinimas tarp mūsų tautiečių, kuomet tauta, atsižvelgiant į to meto politinę, ekonominę ir socialinę situaciją, buvo pasmerkta išnykimui. O šio tikslo įgyvendinimo priemonė buvo vientisoje teritorijoje (Tėvynėje) išsidėsčiusios tautõs (nuo seno iš etninių grupių suformuotos, nedalomos, bendrų kultūrinių ir kilmės bruožų vienijamos bendruomenės) politinio savarankiškumo išsikovojimas.

Nepriklausomybė buvo aukščiausias lietuvių tautos išlikimo garantas, tačiau nebuvo savitikslė egzistavimo forma. Nepriklausomybė buvo reikalinga tam, kad pažadinta lietuvių tautinė savimonė būtų galutinai įtvirtinta ir išsaugota, o mūsų tauta galėtų laisvai praktikuoti savo tradicijas bei papročius, nevaržomai vartoti lietuvių kalbą, siekti atskleisti savo ekonominį potencialą. O toliau tobulėjant, modernizuojantis ir atsiskleidžiant – išlaikyti savo etnokultūrinį tęstinumą. Kam viso to reikėjo? Tam, kad išsaugotume savo identitetą, išliktume kaip lietuvių tauta, o netaptume svetimų politinių projektų medžiaga.

Tačiau, deja, tapome… Po 22-ejų Nepriklausomybės metų, mūsų tautai teko pasitikti Antrąjį pasaulinį karą ir paskui jį sekančias tris skaudžias okupacijas. Labai gaila, tačiau trečioji okupacija užsitęsė gana ilgai ir prasidėjo tada, kai Lietuvos intelektualinis potencialas jau buvo išdraskytas. Politikai, galėję vesti tautą į priekį, jau buvo emigravę arba išdavikiškai kolaboravo su Raudonaisiais „išvaduotojais“. Vieninteliai, kurie nepamynė savo pareigos ginti Motiną Tėvynę, su ginklais rankose pasitraukė į miškus, kur tautos savarankiškumo siekis ir Lietuvos valstybės idėja buvo gyva iki paskutinio kraujo lašo.

Tačiau Lietuvos valstybės idėja kartu su paskutiniu partizanu nežuvo. Per visą okupacijos laikotarpį be perstojo vyko vienas kitą keičiantys disidentiniai judėjimai. Sovietizacijos eigoje buvo siekiama perkonstruoti kiekvienos tautos kolektyvinį identitetą. Tautinę individo saviidentifikaciją – pakeisti savęs kaip „tarybinio žmogaus“ suvokimu. Tačiau socializmas nebuvo toks stiprus (o gal tiesiog pritrūko laiko?), kad „suvalgytų“ nacionalizmą (juk sovietmečiu buvo leidžiama tautinė veikla, jeigu ji nekelia politinės gresmės). Tai tik nurodo, kad natūralūs, prigimtiniai bendruomenę vienijantys veiksniai yra kur kas stipresni nei ideologiškai „iš viršaus“ primetamos gyvenimo taisyklės ar politinė-ekonominė santvarka bei dirbtinis siekis sukurti naują „tarybinį žmogų“. Mūsų tauta į šį socialinį eksperimentą buvo įtraukta ištisus 45 metus, per kuriuos buvo išugdyta nemažai tarybinei santvarkai prijaučiančių ir lietuvių tautos savarankiškumui nepritariančių žmonių. Tačiau 1988-ieji parodė, kad Lietuvos valstybės idėjos neišsižadėjusių tautiečių buvo kur kas daugiau. Nesvarbu, kad visai nemaža dalis jų buvo gimę jau okupuotame krašte ir savo akimis Nepriklausomos Lietuvos nebuvo matę. „Sąjudžio“ organizuojami šimtatūkstantiniai mitingai, nuolat skambančios tautinės dainos, vis dažniau viešoje vietoje plevėsuojanti Trispalvė, „Baltijos Kelias“ ir daugybė kitų įvykių deklaravo vieningą siekį – atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Ir tai įvyko. 1990-ųjų metų kovo 11-ąją dieną Lietuvos Respublika buvo atkurta Vasario 16-osios Lietuvos Respublikos pagrindu. Tai nurodyta ir pačioje Kovo 11-osios Nepriklausomybės deklaracijoje – „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.“ Tai reikštų, kad dabartinės Lietuvos valstybės idėja yra tokia pati kaip ir tos, kurią kūrė Dr. Jonas Basanavičius ir jo bendražygiai. Tiesa sakant, kalbant apie tarpukarinę ir dabartinę Lietuvą, reikia turėti omenyje tą pačią valstybę, kurios suverenitetas buvo atimtas sovietinės (ir kurį laiką nacionalsocialistinės) okupacijos. Žinoma, šioje vietoje man gali būti paprieštarauta teigiant, kad kovo 11-ąją Lietuvos Nepriklausomybė buvo atkurta LTSR administraciniu pagrindu, kaip neva vienos iš Sovietų Sąjungos respublikų, kuri nusprendė nuo jos atsiskirti ir pasukti liberaliosios demokratijos keliu. Faktiškai taip ir įvyko. Dabartinės Lietuvos Respublikos teritorija liko tokia pati kaip ir LTSR, net vidaus administracinis suskirstymas beveik nepakito. Bet šis atsiskyrimas įvyko ne ko kito, o tautos noro susigrąžinti savarankiškumą dėka. Tos pačios tautos, kurios pagrindu vasario 16-ąją buvo įkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika.

Taip pat šioje vietoje gali būti paklausta dėl tautinių mažumų. Negi Lietuvos valstybės idėja iš esmės diskriminuoja tautines mažumas, kurios gyvena Lietuvos teritorijoje? Jokiu būdu ne. Apie tai net kalbos negali būti. Etnokultūrinė lietuvių tauta, savo įkurtos valstybės dėka, sukūrė ir pilietinę lietuvių tautą, kurios nariai yra ir tautinių mažumų atstovai. Jie turi Lietuvos Respublikos pilietybę ir tokias pačias teises bei vykdo tokias pačias pareigas kaip ir etniniai lietuviai. Juk nuo seno čia gyvenantiems tautinių mažumų atstovams Lietuva taip pat yra Tėvynė.

Šiai dienai mūsų Valstybės idėją liudija antrasis Konstitucijos straipsnis – „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Aukščiausias valstybės įstatymas, kuriam paklusti privalo visi Lietuvos Respublikos piliečiai, nurodo, kad Lietuva – tautiniu pagrindu įkurta valstybė. Taigi Lietuvos teisinis apibrėžimas liudija, kad visi politiniai resursai privalo būti skiriami lietuvių tautos interesams, o svarbiausia – šios tautos išsaugojimui. Kitu atveju, savarankiškumas, Nepriklausomybė ir pati Valstybė, kaip aukščiausia tautos saviorganizacijos forma, nebetenka prasmės.

Close Menu