Vilniaus miesto savivaldybė prieš kelias dienas nuteisė Škirpą, panaikindami jo vardo gatvę, o šią naktį nuėmė J. Noreikos – Vėtros atminimo lentą.

Tokie ryškūs sprendimai rodo tai, ką pastabesni žmonės pastebėjo jau seniau – taip vadinamoji laisvės ir liberalizmo idėja yra visų pirma laisvė nuo savo identiteto, tradicijos, istorinio susipratimo. Šiandienos Šimašiaus liberalizmas yra labai toli nuo klasikinio liberalizmo, susimaišęs su kultūriniu marksizmu.

BNS nuotrauka

Pats R. Šimašius savo kalboje citavo Samuelį Baką, kad šiandienos Vilnius mus paverčia mažiau lietuviu ir labiau žmogumi. Einant toliau galime kalbėti apie bet kokios tapatybės nutrynimą – vyro, moters, šeimos, lietuvio, europiečio, viską suplakant į plačią, ir kartu nieko nepasakančią žmogaus tapatybę. Ir jeigu jau žmogus, tai koks skirtumas ar Vilnius bus lietuvių tautos per amžius sukurtos valstybės sostinė, ar tiesiog neaiškia kalba kalbančių, įvairiai atrodančių individų miestas.

Gatvių ir lentelių pavadinimai tėra simbolinis pokytis to didžiojo metapolitinio pokyčio, įvykusio didelės visuomenės galvoje. Ištrinta lietuviškoji tapatybė. Ir mes stebime tik pačią senojo pasaulio griovimo pradžią, šis traukinys tik pradeda važiuoti.

O kas jam prieštarauja? Keli individai palaiko, keli – nepalaiko. Daugumai – vienodai. Atrodytų TS-LKD Istorinė atmintis yra svarbu kalbose, tačiau kai pareikalaus realių veiksmų, pvz pasitraukimo iš valdančiosios vatnikų koalicijos Vilniuje – didelis klausimas, ar tokiems sprendimams jie ryšis.

Nueinanti mūsų tėvų ir senelių karta atvedė į politiką nepriklausomybėje užaugusią kartą. Būtent ta karta, iš kurios visi tiek daug ir tikėjosi, savo balsavimu prieš kelias dienas ir sutrypė didvyrių atminimą. Pamenu skaitytas partizanų atsiminimų knygas. Kaip jie tikėjo, kad bus laisva Lietuva ir jiems statys paminklus, prisimins jų kovą ir pagerbs jų atminimą.

Šiandiena primena miestą karo metu, kuris pastoviai apšaudomas priešų mėtomų bombų. Tik viena po kito griūva ne pastatai, o šimtmečiais statyti paminklai – idėjos, asmenybės, tautos garbė. Vienas po kito griūva asmenys – idealai. Visur pilna dulkių. Žūsta žmonės. Tik žiurkės jaučiasi puikiai.

Norisi tikėti, kad tamsiausia naktis būna prieš aušrą. Norisi tikėti.

Close Menu