1991 m. sausį Lietuva atsidūrė akistatoje su Sovietų Sąjunga. Laisvė, už kurią kovojo mūsų protėviai, dėl kurios žuvo lietuviai miškuose ir svetimoje žemėje, vėl turėjo būti apginta. Užgimusi nepriklausoma valstybė susidūrė su Sovietų agresija. Žmonės išėjo į gatves ir apgynė lietuvių teisę į savo valstybę.

     Šiais metais turėjome garbės prisidėti prie tradicinio deglų žygio į Antakalnio kapines, kuris jau turi bene 10 metų tradiciją. Šiais metais norėjome žygiui įkvėpti naujos gyvybės bei pakviesti žmones iš kitų mieste vykstančių renginių bendram žygiui.

     Renginio dieną vyksta paruošiamieji darbai, savanoriai suskirstomi pagal užduotis, tvarkomi deglai ir ruošiamasi vakarui. Prasidėjus renginiams prie Seimo, daliname lipdukus su tais simboliais, su kuriais žmonės rinkosi prie Parlamento tą naktį. Aukščiausios Tarybos apsaugos skyriaus vyrai nusiima neužmirštuoles ir užsideda laisvės liepsnos simbolį, tardami – pagaliau.

     Vėliau išsiskirstome į dvi dalis – vienų užduotis yra toliau likti prie Seimo, o kitų – pradėti dalinti deglus Katedros aikštėje. Prie Katedros bokšto žmonių – vos kelios dešimtys. Tas kiek nuvilia, nes paskutiniu metu eisenos dalyvių skaičius mažėjo. Viena iš grėsmių buvo ta, kad nedidelis kiekis žmonių ištirps Katedros aikštėje. Tačiau susirinkę – šviesus jaunimas, poros, jaunos šeimos su vaikais.

     Laikui bėgant susirinkusių skaičius ima augti. Jau turime 50, už kelių minučių – 100 dalyvių. Žmonės pradeda dainuoti liaudies dainas taip pat, kaip dainavo anais laikais. Tarp susirinkusių matau ir Nepriklausomybės akto signatarus, tačiau labiausiai džiugina jauni 15-16 amžiaus vaikinai. Žinau, kad bus kam šios eisenos tradiciją perimti ir ateityje. Žmonių veiduose rimtis, mintys apie žuvusius. Prie manęs prieina močiutė ir klausia kokią vėliavą laikau. Paaiškinu, kad tai – naujos jaunimo organizacijos „Kryptis“ vėliava, o vėliavoje atvaizduota Zikaro Laisvės Skulptūra.

     Galiausiai, kiek vėluodami dėl užsitęsusios Sąjūdžio valandos, ateina žmonės nuo Seimo. Pradedame žygiuoti.  Žmonės vieni nuo kitų užsidega deglus. Eisenoje – rimtis. Dainų atsisakėme, kadangi visų pirma reikia atiduoti pagarbą žuvusiems, o vėliau galima jau dainuoti švenčiant pergalę. Eisenoje, policijos duomenimis, dalyvavo 300 žmonių. Panašiai tiek ir buvo išdalinta deglų. Džiaugiamės, kad eisenos dalyvių skaičius vėl auga ir šiais metais – kelis kartus didesnis negu pernai.

Pasiekus Sausio 13-osios memorialą padedamas vainikas, perskaitomi žuvusių vardai. NEUŽMIRŠIM – atsako eisenos dalyviai. Sugiedama Tautiška giesmė. Tuo ir baigiame renginį. Šis renginys – aukų pagerbimas. Jokių sveikinimo kalbų, tiesiog pagarbos atidavimas. Tačiau žmonės neskuba skirstytis. Kas atsinešė žvakelių, kas sveikinasi su bendražygiais. Išėjus iš kapinių teritorijos surenkami deglai. Jų mums dar prireiks ir kitiems renginiams. Spontantiškai atsiranda mikrofonas ir suskamba pirmosios dainos. Ir tos dainos tarsi pačios veržėsi iš krūtinės, bei netilo iki pat nakties. Tai – Pergalės diena.

            Su kraujo skoniu, be šalmo ant galvos
            Su pergale – namo
            Sulūžęs kardas, bet kalasi skiemuo
            Oraus, rūstaus „Valio“ 

 

Close Menu